icon-sitemap

J.Miliauskas. 1953 m. Nuotr. iš V.Kavaliausko knygos Vilkaviškio krašto karžygiai. – V., 2012.

[gimė 1897 11 23 Alvito k., Alvito vls., Vilkaviškio aps. - 1971 05 24] - savanoris. Turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Tarnavo 2 pėst. Algirdo pulke. Kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Apdovanotas1 laipsnio Vyties Kryžiumi (1919).

Šaltiniai:
1.    Kavaliauskas, Vilius (1951-). Vilkaviškio krašto karžygiai: (Vyties Kryžiaus kavalieriai 1918-1940 m.)/ Vilius Kavaliauskas. - Vilnius: Lodvila, 2012. - 276 p.: iliustr., nuotr., portr., faksim.

[gimė 1908 07 11 Baltrakio k., Gižų vls., Vilkaviškio aps. - 2000 12 05 Kaune] - gydytojas. 1929 06 20 baigė Šakių „Žiburio“ g-ją. 1929 11 01 pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1930 11 30 baigė Karo mokyklą pėst. ats. jaun. leitenanto laipsniu. Mokytojavo Plokščių vls. 1930 - 1938 studijavo VDU Medicinos fakultete, 1938 01 19 baigė VDU, įgijo gydytojo kvalifikaciją. 1938 02 16 pakeltas į leitenantus. 1938 02 24 priimtas į karinę tarnybą ir paskirtas į Karo ligoninę. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 10 03 paskirtas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos 234 šaulių pulko medicininės pagalbos punkto viršininku. 1942 - 1944 dirbo Marijampolės miesto ligoninės chirurginio skyriaus gydytoju, nuo 1944 m. - Kauno klinikų ausų, nosies ir gerklės skyriaus asistentu. Mirė Kaune, palaidotas Romainių kapinėse.

[gimė 1915 03 28 Pilviškių k., Vilkaviškio aps. - 2005] - visuomenės veikėjas. 1940 - 1944 dirbo Kauno miesto Priešgaisrinėje apsaugoje; kapitonas. Per nacių okupaciją nuo vok. prievolių apsaugojo - 250 Kauno valdininkų, organizuodamas neva reikalingus priešgaisrinės ir priešlėktuvinės apsaugos pagalbinius būrius ir skaitydamas jiems paskaitas. 1943 - 1944 žrn. „Policija“ ugniagesybos skyriaus redaktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Buvo Rendsburgo ir Lübecko liet. pabėgėlių stovyklos komendantas, LB skyriaus pirmininkas. Rašė į liet. spaudą. 1950 m. persikėlė į JAV. Čikagoje, IL, baigė Belmonto Technikos mokyklą. Dirbdamas plastmasinių gaminių liejimo formų konstruktoriumi projektuotoju, 4 metus vakarais Allied Technikos institute studijavo pramonės inžineriją.

Nuotrauka iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Emil_M%C5%82ynarski

[gimė 1870 07 18 Kybartuose, Vilkaviškio aps. - 1935 04 05 Varšuvoje] - lenkų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. 1890 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją. Nuo 1890 m. kaip smuikininkas koncertavo Sankt Peterburge, Kijeve, Odesoje, Vilniuje, Varšuvoje, daugelyje Vokietijos miestų, Londone. 1893 - 1897 dėstė Imperatoriškojoje muzikos mokykloje Odesoje; prof. (1894). Nuo 1897 m. Varšuvoje rengė nuolatinius simf. koncertus, buvo jų dirigentas. Varšuvos filharmonijos vienas įkūrėjų ir dirigentų. 1904 - 1907 ir 1919 - 1922 Varšuvos konservatorijos direktorius. 1910 - 1916 Škotijos orkestro, 1919 - 1929 Varšuvos operos teatro dirigentas ir meno vadovas. Sukūrė operas „Ligija“ („Ligia“ - 1898, nebaigta), „Vasaros naktis“ („Noc letnia“ 1912 - 1913), simfoniją F-dur „Lenkija“ („Polonia“, 1910), 2 koncertus smuikui ir orkestrui (d-moll, 1897 ir D-dur, 1916), dainų. Rėmė M. K. Čiurlionį, S. Šimkų, B. Grincevičiūtę.

[gimė 1906 03 19 Pajevonio k., Vilkaviškio aps. - 1951 11 24 Derbyje (D. Britanija)] - gydytoja, visuomenės veikėja. 1926 m. baigė Šakių „Žiburio“ g-ją. Studijavo VDU mediciną ir baigė 1934 m. Buvo pradėjusi specializuotis vaikų ligose, bet ištekėjusi tą darbą nutraukė. 1937 m. išvažiavo į Klaipėdą. 1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdą, grįžo į Šakių aps. pas tėvus, o vėliau persikėlė į Alytų. Antrojo pasaulinio karo metu su šeima atsidūrė Vokietijoje. 1948 m. išvyko pas vyrą į D. Britaniją. Lietuvoje yra dirbusi „Motinos ir vaiko“ žurnale ir radijo „Sveikatos patarėjuje“. Su dr. V. Tercijonu išleido kn. „Vaikų apendicitai“ (1937).

Nuotrauka iš https://lt.wikipedia.org/wiki/Edgaras_Montvidas

[gimė 1975 05 27 Kybartuose, Vilkaviškio r.] – operos solistas. 2001 m. baigė LMA (V. Noreikos dainavimo klasę). 1999 debiutavo Lietuvos nac. OBT (Artūras Baklau G. Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“). Nuo 2001 m. gyvena Londone. 2001 – 2003 stažavo Londono „Covent Garden“ teatre (debiutavo 2002). Dainavo Londono „Covent Garden“, Frankfurto prie Maino, Bavarijos (Miunchene), Liono, Marselio ir kt. žymiausiose Europos operos teatruose. Sukūrė vaidmenų Lietuvos nac. OBT, Latvijos nacionalinėje operoje, Čikagos liet. operoje. Koncertavo su Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Latvijos, Rusijos nacionaliniu, BBC ir kt. sim. Orkestrais. Dalyvavo įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Atliko stambių vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas. Dainuoja ir kamerinius kūrinius. Gastroliavo Europoje, JAV. Dainininkų konkursų, tarp jų – S. Šimkaus (1997), tarptautinio J. Vitolo konkurso Rygoje (1999, II premija ir spec. diplomas) laureatas. 1998 m. tarptautiniame dainininkų seminare Beeskowe (Vokietija) gavo Didįjį prizą. Apdovanotas už Verterio vaidmenį Auksiniu scenos kryžiumi (2009), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu (2014).

[gimė 1923 04 04 Opšrūtų k, Vilkaviškio aps.] - dramaturgas. Baigė mokytojų kursus Marijampolėje ir VPI Fizikos - matematikos fakultetą. Mokytojavo Vilkaviškio, Kybartų, Plungės ir Vilniaus vid. mokyklose. Parašė dramas „Kryžkelės“ (1959 - 1960), „Mirusieji prabyla“ (1960), „Audra“ (1961 - 1962), „Mundurai ir chalatai“ (1982), „Didysis geismas“ (1983), „Gintarėliai“ (1960, antras variantas 1983), „Sąžinės šešėly“ (1984), „Ieva“ (1986), „Sakyk mirčiai - ne“ (1986), „ Kūčių vakarą“ (1988), „Vilbara“ (1990), „Kodėl?“ (1992).

Nuotrauka iš http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/12/07/atmi.html

[gimė 1920 12 20 Lapankos k., Gižų vls., Vilkaviškio r. – 2007 11 11] – kunigas. Mokėsi Marijampolės marijonų gimnazijoje, Rygiškių Jono gimnazijoje, Vilkaviškio ir Kauno kunigų seminarijose. Nuo 1949 m. vikaravo Gelgaudiškyje, po metų – Šventežeryje klebonas, nuo 1963 m. – Leipalingio klebonas ir Veisiejų dekanas, po trijų metų – Lukšių klebonas, Lukšiuose persekiotas sovietų vykdomosios valdžios. 1972 m. jau dirbo Vištyčio parapijos administratoriumi iki 1990 m. 1975 m. kunigas pradėjo laikyti šv. Mišias, krikštyti vaikus, katekizuoti, lankyti ligonius, klausytis velykinės išpažinties Černiachovskio (Įsrutis) m. Sužinoję saugumiečiai vėl pradėjo sekti kunigą. Gyventojai, net rusai suteikdavo klebonui savo didelius butus katalikiškoms apeigoms. Kunigas buvo bebaimis. Jis – Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komiteto narys. Nuo 1991 m., dėl sveikatos stovio, altarista Kaune. Jo dėdė kunigas, žinomas „Titaniko“ keleivis.

Šaltiniai:
1.    Mirė ilgametis Vištyčio klebonas. Prieiga internete http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/12/07/atmi.html
2.    Gudavičiūtė D. Seimo nario giminaitis nuskendo kartu su „Titaniku“ (2012). Prieiga internete http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-13343838641333016841-seimo-nario-giminaitis-nuskendo-kartu-su-titaniku.htm
3.    Lankytinos vietos. Prieiga internete http://www.vistytis.puslapiai.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=791:-apylinks&catid=1:latest-news&Itemid=77
4.    Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Prieiga internete http://lkbkronika.lt/index.php/37-kronika-1979-m/1575-zinios-is-vyskupiju.html

Nuotrauka iš http://www.pilviskiai.lt/publ/13-1-0-606

[gimė 1931 04 01, Opšrūtų k., Vilkaviškio aps. – 2011 06 25] – liet. spaudos platintoja, nelegalios kunigų seminarijos rėmėja. M. Montvilaitė gyvenimą paskyrė lietuvybės dvasiai stiprinti. Svarbus yra ir kun. Kęstučio Briliaus liudijimas. 1975–1980 m., mokydamasis pogrindinėje kunigų seminarijoje, tam tikrais laikotarpiais jis gyvendavo Vilkaviškio rajone, Opšrūtų kaime, Marijos Montvilaitės sodyboje. Neakivaizdinė seminarija buvo įsteigta slapta, be sovietinės valdžios leidimo, mokytis klierikams, kuriems saugumas sukliudė įstoti į oficialiąją kunigų seminariją. Seminarija, klierikų ir dėstytojų asmenybės buvo įslaptintos. Reikėjo laikytis slaptumo, konspiracijos... Kun. K. Briliui yra tekę kelis pusmečius gyventi Montvilaitės sodyboje, gėrėtis jos dvasingumu, patriotizmu, brandžia katalikybe.

[gimė 1926 11 01 Vilkaviškyje] – etnologas. 1956 m. baigė VPU. 1968 – 1989 dirbo Lietuvos istorijos institute, 1971 – 1989 buvo instituto Etnografijos skyriaus vedėjas. Tyrinėjimų sritis – samdinių kultūra, taip pat žvejyba, etnologijos istorija, etninė istorija. Daugelio etnologijos leidinių sudarytojas, tęstinių leidinių „Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje (1975 – 85)“, „Iš lietuvių kultūros istorijos (1977 – 85)“ ir kitų ats. redaktorius, straipsnių autorius. Su Latvijos etnologais parengė bendrų studijų apie etnografinių regionų formavimosi problemas. Svarb. veikalas „Nuo tamsos iki tamsos: Žemės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919 – 1940 m.“ (1977).
 
Šaltiniai:
1.    Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 15: Mezas - Nagurskiai. I-XV tomo papildymai/ [mokslinė redakcinė taryba: S.Vaitekūnas - pirmininkas … [et al.]. - 2009. - 800 p.
2.    Vitalis Morkūnas. Prieiga internete https://lt.wikipedia.org/wiki/Vitalis_Mork%C5%ABnas
3.    Vitalis Morkūnas. Prieiga internete http://talpykla.istorija.lt/handle/99999/1210;jsessionid=84090D83CD8D4AB29409AEC0E1FBB308
4.    Vitalis Morkūnas. Prieiga internete http://www.15min.lt/zyme/vitalis-morkunas
5.    Vitalis Morkūnas. Prieiga internete http://lietuvai.lt/wiki/Vitalis_Mork%C5%ABnas

Vilkaviškio r. sav. viešoji biblioteka Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnyba