icon-sitemap

[gimė 1902 03 01 Daugėlaičių k., Kybartų vls., Vilkaviškio aps. - 1955 12 03 Clevelande, OH) - mokytoja. 1918 m. Vilniuje buvo pirmoji lietuvaitė skautė, vėliau - skaučių skilties vadovė. 1922 m. baigė Vilniaus liet. g-ją ir persikėlė į Kauną. Buvo Lietuvos universiteto ateitininkų draugovės sekretorė, J. Jablonskio raštininkė. Mokytojaudama 1933 m. baigė VDU Hum. mokslų fakultetą. Mokytojavo „Saulės“ mokytojų seminarijoje, „Aušros“ berniukų, vėliau ir mergaičių g-jose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Clevelande.

Šaltiniai:
1.    Kybartų krašto žmonės: biografinis žinynas: Pasaulio kybartiečių draugijos 10-mečio leidinys / sudarė Violeta Mickevičienė, Albinas Vaitkevičius. - Vilnius: Homo liber, 2017. - 207, [1] p.
2.    Rosinas. A. Pranas Skardžius. Gyvenimas ir darbai. Vilnius: Vilniaus Universitetas, 2011.
3.    Valančė D. Nenugalima kalbos trauka. Darbai ir dienos. Prieiga internete http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2013~1396874306642/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

 [gimė 1894 m. Kybartuose, Vilkaviškio aps.] – savanoris kūrėjas. 1901-1903 mokėsi Virbalio pradinėje mokykloje. 1918 m. savanoriu stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose. 1921 m. pasibaigus Nepriklausomybės karui, iš kariuomenės išėjo.

Šaltiniai:
1.    Kybartų krašto žmonės: biografinis žinynas: Pasaulio kybartiečių draugijos 10-mečio leidinys / sudarė Violeta Mickevičienė, Albinas Vaitkevičius. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 207, [1] p.

Edita Skauronė (Mekšraitytė)

[gimė 1988 10 13 Vilkaviškyje] – liaudiškų šokių kolektyvų vadovė. Mokėsi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, 2012 m. baigė Lietuvos edukologijos universitetą. Pirmoji darbo vieta – Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazija, kurioje 2013 m. subūrė ir pirmąjį jaunimo liaudies šokių kolektyvą „Dūzgis“. Kiekvienais metais mokosi vis naujus, kolektyvo nariams patikusius šokius. Šokių kolektyvas dalyvauja dainų šventėse, konkursuose, festivaliuose, įvairiuose renginiuose.

Šaltiniai:
1.    Lietuviškojo tautinio šokio choreografai: enciklopedinis žinynas/ [idėjos autorė ir sudarytoja] Snieguolė Einikytė. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis kultūros centras: Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas, 2018. - 756, [3] p.

Nuotrauka iš http://suduvis.lt/2017/10/18/memoriam-nijole-skinkiene/

[gimė 1951 m. Matlaukio k., Vilkaviškio r. – 2017 10 14] - renginių organizatorė, etnografė, folkloro ansamblio „Sūduviai“ vadovė, Vilkaviškio Mažosios audimo artelės įkūrėja. Vos sulaukusi šešiolikos įstojo į Marijampolės kultūros mokyklą, kurią po trejų metų sėkmingai baigė. Profesinio kelio startas – tolimame Ukmergės rajone, kuriame keletą metų dirbo kaip jauna ir perspektyvi kultūros darbuotoja. Tačiau meilė savam kraštui ją netrukus parviliojo namo. Pora metų pasidarbavusi Girėnuose savo stropumo ir darbštumo dėka Nijolė tapo Vilkaviškio rajoninių kultūros namų vyr. metodininke, o vėliau ir direktore. N. Skinkienė sugebėjo ne tik vadovauti rajono kultūros įstaigoms, kurių tuo metu buvo virš trijų dešimčių, bet ir baigti mokslus LR Valstybinės Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Metams bėgant meilė Sūduvos kraštui ir jo tradicijoms kultūros darbuotojos kelią pasuko kiek kita linkme. N. Skinkienė tapo kultūros centro etnografe. Daug laiko bei energijos ji atidavė puoselėdama bei augindama folkloro ansamblio „Sūduviai“ kolektyvą, drąsindama ir telkdama būrin rajono tautodailininkus. O Mažosios audimo artelės auksarankių rūpesčiai ir rūpestėliai tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi.

[gimė 1879 12 12 Antupių k., Šeimenos vls., Vilkaviškio aps. - 1947 06 21 Vilniuje] - farmacininkas, dramaturgas, knygnešys. Pradžios mokyklą baigė Žemojoje Panemunėje (Šakiai). 1892 - 1898 mokėsi Marijampolės g-joje. Gyvendamas Sieniauskienės bendrabutyje buvo čia susibūrusio nelegalaus mokinių liet. ratelio narys. Per atostogas su broliu Juozu (vėliau baigusiu kunigų seminariją) vežiojo po kaimus liet. laikraščius, kalendorius, knygas. Liet. spaudą laikydavo bendrabučio rūsyje. Dėl liet. veiklos 1898 m. g-ją turėjo palikti. Vienerius metus mokė vaikus. 1899 m. nuvykęs į Peterburgą dirbo vaistinėje mokiniu ir ruošėsi brandos atestato egzaminams. 1891 m. išlaikęs brandos egzaminus, Peterburgo karo medicinos akademijoje išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus - tapo farmacininku. 1910 m. Kijevo universitete baigė farmacijos studijas, gavo provizoriaus laipsnį. Studijų metais dalyvavo liet. studentų būrelio veikloje, ne kartą žandarų buvo kratomas, persekiojamas.

Juozapas Skinkys

[gimė 1870 12 01 Antupių k., Šeimenos vls., Vilkaviškio aps. - 1943 01 25 Žemoji Panemunė (Šakiai)] - kunigas, poetas, publicistas, knygnešys. Mokėsi Lukšių ir Vilkaviškio pr. mokyklose, Suvalkų g-joje. Jau besimokydamas platino tarp mokinių liet. spaudą. 1889 - 1894 mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Įšventintas į kunigus 1894 07 01 vikaravo Igliaukoje, Sintautuose, Garliavoje, Keturvalakiuse, Vygriuose, Lukšiuose, Zapyškyje. Nuo 1909 m. klebonavo Žemojoje Panemunėje. Seminarijoje garsėjo kaip dainininkas ir liet. dainų mokytojas, rašinėjo į seminarijos slaptus liet. laikraštėlius („Knapt“, „Visko po biskį“, „Viltį“). Visose parapijose, kuriose dirbo, platino liet. spaudą. Bendradarbiavo su knygnešiu kun. M. Sederavičiumi, buvo jo padėjėjas. Važinėdamas po parapijų kaimus dalydavo žmonėms liet. knygeles. Rašė eilėraščius lietuvių ir lenkų kalbomis, parašė poemą „Šv. Cecilija“. Jono slapyvardžiu paskelbė straipsnių „Vilniaus žiniose“, „Šaltinyje“ ir kt. Rinko tautosaką kompozitoriui J. Šimkui yra padainavęs apie 100 dainų. Nuo 1907 m. priklausė Lietuvių  mokslo draugijai. Buvo didelis praeities gerbėjas, rinko senuosius raštus, išsaugojo nemažai liet. rankraščių, senų dokumentų. Paliko Žemosios Panemunės parapijos istorijos rankraštį. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją. 1918 m. grįžęs vėl klebonavo Žemojoje Panemunėje. Čia atgaivino pradžios mokyklą, įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių, turėjo įvairius bandymų laukelius ir mokė ūkininkus pavyzdingai ūkininkauti. [Eilėraščius rašė lenkų kalba.]

Nuotrauka iš Sūduvos dvasininkai. D. 1: Trys šimtai penkiolika Sūduvos dvasininkų. - 2009.

[gimė 1842 10 09 Antupių k., Šeimenos vls., Vilkaviškio aps. - 1937 04 16 Žemoji Panemunė (Šakiai)] - kunigas, tautosakos rinkėjas, draudžiamosios liet. spaudos platintojas, knygnešių rėmėjas. Mokėsi Antupių ir Vilkaviškio pr. mokyklose. Baigęs Marijampolės g-jos 4 klases, trejus metus mokytojavo Gižuose (Vilkaviškio r.). 1864 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1868 03 07 įšventintas į kunigus. Nuo 1870 m. buvo Seinų vyskupijos kurijos sekretorius, vėliau kurijos vedėjas. Seinuose jis pirmasis mokė vaikus katekizmo lietuviškai. 1879 - 1888 vikaravo Pajevonyje ir Lukšiuose. 1888 - 1918 - Žemosios Panemunės parapijos klebonas. Čia klebonaudamas skatino blaivybę, platino liet. spaudą - maldaknyges ir religines knygeles, rėmė jų leidimą pinigais. Rinko tautosaką ir perduodavo ją Petrui Kriaučiūnui. Palaikė ryšius su kitais kovotojais už lietuvybę. Surinko daug medžiagos lietuvių - rusų kalbų žodynui, buvo pradėjęs jį rašyti, bet nebaigė.

Nuotrauka iš „Nešiau dainas kaip šviesų saulės patekėjimą“ / Julius Pastarnokas // Santaka. – 1995, saus. 15, p. 3.

[gimė 1925 01 02 Rūdos k., Vilkaviškio aps. - 1970 04 11 Vilniuje] - poetas. 1951 m. baigė VPI, mokytojavo kartu su K. Kubilinsku veikė KGB akcijose prieš partizanus, dirbo „Literatūros ir meno“, „Šluotos“, „Vakarinių naujienų“ redakcijose, nuo 1966 m. buvo „Kultūros barų“ skyriaus redaktorius. Eilėraščius skelbė periodikoje. Parašė kelis šimtus eilėraščių, tris nemažos apimties poemas: „Taip sudegė žvaigždė“, „Svetimi keliai“, „Gyvybės lietus“. Parašė pluoštą apsakymų , apie 200 eiliuotų kūrinėlių vaikams, nemažai satyrinių ir humoristinių kūrinių - eilėraščių, epigramų, parodijų, eiliuotų feljetonų. Parašė ir apybraižų. Po mirties išleistas rink. „Medžių pėdos“ (1972). Pokario metais rašė karingo publicistiškumo eiles, vėliau išryškėjo kaip kaimo realijų poetas.

Šaltiniai:
1.    Pastarnokas, Julius „Nešiau dainas kaip šviesų saulės patekėjimą“ / Julius Pastarnokas // Santaka. – 1995, saus. 15, p. 3. - (Poeto Algirdo Skinkio 70-osioms gimimo metinėms)
2.    A.Skinkys – poetas, prakeikęs savo likimą (2014). Prieiga internete http://suduvis.lt/2014/03/16/a-skinkys-poetas-prakeik-s-savo-likima-svetimu-krauju-pirktas-gyvenimas/

Nuotrauka iš Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953. T. 7: . - 2007. - 422, [1] p.

[gimė 1864 10 24 (kitais duomenimis, 1865 01 17) Klampučių dvare, Vilkaviškio aps. - 1935 03 18 Šūklių dvare, Vilkaviškio aps.] - Lietuvos kariuomenės veikėjas. Baigęs Marijampolės g-ją 1885 02 01 eiliniu įstojo į Rusijos kariuomenės 5 Kurliandijos dragūnų pulką. 1887 09 01 baigus Tverės kavalerijos mokyklą suteiktas korneto laipsnis. 1913 m. suteiktas pulkininko laipsnis, paskirtas 3 husarų pulko vadu. 1914 - 1918 02 su pulku dalyvavo I pasauliniame kare Rytprūsiuose. Grįžęs į Lietuvą gyveno Karalenkės dvare, Marijampolės aps. 1921 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas eiti 1 raitelių divizijos vado pareigas. 1921 03 12 suteiktas kavalerijos generolo leitenanto laipsnis, nuo 05 10 kartu ir Kauno įgulos viršininkas. 1921 05 29 patvirtintas 1 raitelių divizijos vadu. Aktyviai dalyvavo formuojant šios divizijos pulkus, išdėstė juos šiaurės rytų Lietuvoje. Kavalerijos dalinius sujungus į Atsk. brigadą 1924 01 23 paskirtas eiti brigados vado pareigas, 1926 01 01 - Vyr. kariuomenės štabo kavalerijos inspektoriaus pareigas.

Pulkininkas leitenantas J.Skorulis. 1937 m. Nuotr. iš V.Kavaliausko knygos Vilkaviškio krašto karžygiai. – V., 2012.

[gimė 1893 03 11 Vilkaviškyje - 1972] - Lietuvos kariuomenės veikėjas. 1914 m. baigė 6 g-jos klases Oriole (Rusija). 1915 09 01 baigė Taškento karo mokyklą suteiktas praporščiko laipsnis. Dalyvavo I pasauliniame kare, vadovavo kuopai, laikinai ėjo bataliono vado pareigas. 1917 04 24 pakeltas į štabskapitonus. 1917 m. mūšyje su vokiečiais sužeistas. Grįžęs į Lietuvą 1919 01 08 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2 pėst. pulką, paskirtas 3 kuopos vadu, 1919 02 01 - bataliono vadu. 1919 08 29 - 1920 01 05 dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais. 1919 11 18 suteiktas majoro laipsnis. 1922 09 01 pakeltas į plk. leitenantus. 1923 10 15 baigė Aukštuosius karininkų DLK Vytauto kursus, 1923 12 27 paskirtas 1 pėst. divizijos štabo viršininku, 1924 08 28 - ypatingų reikalų karininku prie kariuomenės vado, 1924 10 07 - eiti 1 pėst. pulko vado pareigas. 1940 01 26 pakeltas į pulkininkus. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 11 15 paskirtas RA 29 ŠTK 184 šaulių divizijos štabo rikiuotės skyriaus viršininku. 1941 06 14 suimtas, išvežtas į lagerį Sibire. 1963 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1972 m. , palaidotas Jeruzalės kapinėse Vilniuje. Apdovanotas II rūšies Vyties kryžiaus 3 laipsnio (1926), Vytauto Didžiojo 4 laipsnio (1932), DLK Gedimino 3 laipsnio (1929) ordinais, Savanorių (1928), Lietuvos nepriklausomybės (1928) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929) medaliais; Rusijos kariuomenėje - Šv. Stanislavo 3 laipsnio ir Šv. Anos 3 laipsnio ordinais.

Šaltiniai:
1.    Kavaliauskas, Vilius (1951-). Vilkaviškio krašto karžygiai: (Vyties Kryžiaus kavalieriai 1918-1940 m.)/ Vilius Kavaliauskas. - Vilnius: Lodvila, 2012. - 276 p.: iliustr., nuotr., portr., faksim.

Vilkaviškio r. sav. viešoji biblioteka Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnyba