icon-sitemap

Pasirinkite kategorijas

Karalių dvaras

Karalių dvaras kitados buvo įsikūręs  karaliaus žemėje – tenutoje, dar XVIII a. priklausė Vilkaviškio klebonijai. Klebonija iš to turėjo nemažai pajamų ir buvo „viena turtingiausių Užnemunėje“ (L. Truska „Žemėvaldos ir feodalų klasės struktūra Lietuvoje XVIII a. pabaigoje. Užnemunė 1775 – 179 m. LMAD, 1985 m.). Dvarvietė buvusi už trijų kilometrų, važiuojant iš Vilkaviškio į Alksnėnus. Joje stovėjo buvusio „Į komunizmą“ kontora (dešinėje kelio pusėje), o buvusius dvaro tvartų pamatų likučius, apaugo žolė, todėl pėdsakus aptikti sunku. 1887 m. dvaro žemėse gyveno 52 žemdirbiai. Anot J. Šeškaičio, Vilkaviškio, Alksnėnų, Juodvario ir Karalių dvarai priklausė Marijampolės marijonų vienuolynui. Caro valdžia minėtus dvarus š vienuolyno atėmė ir nuomavo. Vienas iš nuomininkų prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo lenkas Merkevičius. Dvaras buvęs nemažas – 500 margų. Tvartai – plytiniai, kluonų atramos – plytinės, o sienos medinės. Gal todėl pastarosios, neatlaikę, buvo nudraskytos stipraus vėjo. Dvare buvo bravoras, ledaunė. Gyvenamasis namas buvo medinis, tačiau stogas iš čerpių. Name buvo septyni kambariai. Merkevičius dvaro nemokėjo tvarkyti ir jį nugyveno. Paskutiniuoju Karalių dvaro savininku tapo iš Lenkijos su dviem seserimis grįžęs Simonas Pangonis. Jis buvo ir Vilkaviškio miesto burmistras. Kumečiais dvare tarnavo Žaliauskas, K. Raulynaitis, Kulboka, Jablonskis, Brazys, P. Vosylius, V. Raulynaitis. Anot P. Vosyliaus (gimusio 1895 m. ), dirbti dvare buvo sunku – nuo aušros iki sutemos. Tik išmokus kalvystės amato, jam pasidarė lengviau. Dvaro kalvė buvo nedidelė, tačiau čia kreipdavosi kelių aplinkinių kaimų žmonės. S. Pangonis dvarą išsinuomavo 1919 m. Pasak mokytojo A. Digrio, S. Pangonis dvaro ūkio reikalais nelabai rūpinosi. Tikriausiai todėl išleidus Žemės reformos įstatymą 1922 m., Karalių dvarą suskubta parceliuoti. O gal ir todėl, kad apylinkėje žemės norėjo nemažai savanorių, be- žemių, sklypininkų.  Jiems buvo dalijama po 3 – 8 hektarus. Taip iš 36 ūkių susidarė Karalių kaimas. Dvaro kumečiai, jei dirbo su antrininku, gavo po 5 ha, o jei be antrininko -  3 ha. Po reformos dvaro pastatai tapo valstybės nuosavybe.

Šaltiniai:
1.    Karalių dvaras/ Arūnas Serneckas // Santaka. – 1996, bal. 2, p. 3 – (Dvarai 28)