icon-sitemap

Romualdas Dabrila

Gyvenimo išbandymai nesustabdo noro kurti. Kūryba gali tapti ta pasaulio dalimi, erdve, kurioje esame tokie, kokie norime būti, galime išreikšti savo svajones, pasidalinti su kitais grožio pajautimu. Visa gausi Dabrilų šeima mėgsta kurti, ypač - Romualdas.
Daugelio vilkaviškiečių namuose kabo R. Dabrilos piešti vaizdingi peizažai. Juos, nepaisant negalios, menininkas tapo ir dabar. Talentą ugdyti padėjo Marijampolės vaikų dailės mokyklą, kurią jis baigė gerais ir labai gerais pažymiais. R. Dabrilos kambario sienas puošia daugybė jo tapytų paveikslų. Visuose akį džiugina lietuviškos gamtos vaizdai.

Raimondas Dailidavičius

Gyvena: Sūdavos kaime, Žalumynų 8, Klausučių seniūnijoje, Vilkaviškio raj.
El.paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Tel.: 861249820

Tapytojas Raimondas Dailidavičius, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, žinomas ne tik Lietuvoje. Gimė 1968 m. Vilkaviškio rajone, Kybeikių kaime. Nuo vaikystės mėgo piešti, gaudavo barti nuo tėvų, nes nupirktus piešimo reikmenis labai greitai sunaudodavo, ir tai, kas buvo saugoma mokyklai, tirpte sutirpdavo dar vasarą. Taigi, tekdavo pirkti iš naujo. Piešdavo viską, ką matydavo aplinkui. Baigęs vidurinę mokėsi Kauno 52-ojoje proftechninėje mokykloje (dabartinėje Taikomosios dailės mokykloje), studijavo keramiką. Ketvirtame kurse pradėjo tapyti. Vėliau dvejus metus dirbo „Jiesios“ gamykloje. Keramika nesužavėjo, patraukė tapyba. Pačiuose pirmuose darbuose buvo vaizduojama jūra. Vėlesniuose darbuose dominavo sakralinė tema ir portretai. Yra nutapęs paskutinio Paežerių dvaro valdytojo Jono Vailokaičio ir Vilkaviškio rajono signataro Donato Malinausko, daktaro Jono Basanavičiaus portretus. Paskutiniu metu dažniausiai tapo natiurmortus. Dailininko nuomone, jie namams suteikia jaukumo. Menininkas mėgsta vienatvę ir nesiveržia į viešumą. Ypač žavisi Renesanso laikotarpio kūrėjų darbais.
Yra surengęs tris personalines parodas: dvi Lietuvoje ir vieną Olandijoje.

Marija Danilaitienė

Vilkaviškis

Gimė 1949 m. sausio 28 d. Marija Danilaitienė audimą atrado ne iš karto. Austi pradėjo 1999 metais. Mokėsi iš savo motinos, garsios audėjos Salomėjos Vaškevičienės. Po poros metų visą savo laiką skyrė tik audimui, dalyvavo įkuriant Vilkaviškio kultūros rūmų „Mažąją audimo artelę“. Nuo tada yra dalyvavusi ne vienoje parodoje. Jos gebėjimus atskleidžia dalyvavimas įvairiose veiklose, lietuviški tautiniai rūbai, kiti tekstinės gaminiai, trys prizinės vietos parodose-konkursuose „Aukso vainikas“. Ypač audėja vertina 2008-aisiais laimėtą pirmąją vietą parodoje-konkurse „Aukso vainikas“ taikomosios liaudies dailės kategorijoje. Mirė 2017 balandžio m. 27 d.

Vaidutė Diržiuvienė

Iškarpyti gyvenimai...

Medžių šakas judina vos juntamas vėjelis. Nutyla paukščiai. Palaukiu... Ramybė apgaubia mane. Net jei turiu daug nepadarytų darbų, randu laiko ramiai pasėdėti ir stebėti, kaip tyliai sukdamiesi krinta lapai.
Paskutinis saulės spindulys dovanoja man visą spalvų paletę. Pajuntu kvepiantį rudens vakarą, vėsų orą prisotintą drėgmės. Stebiuosi, kad sėdžiu tyloje, nesižvalgant į laikrodį. Tiesiog mėgaujuosi tamsia popiete. O gal laukiu žiemos, kupinos sapnų apie kitus metų laikus? „Argi ruduo ne senolis, niūniuojantis lopšinę tam, kas jumyse tebėra vaikas?“ - tai sakinys iš Kahlil Gibran knygos „Pranašas. Pranašo sodas“. Ruduo - pats turtingiausias metų laikas ir derliaus, ir spalvų, ir garsų, ir tylos, ir ilgesio ir kitų kontrastų atžvilgiu.... Kontrastai?
Gimiau 1964 m. balandžio mėn. 11d. Vilkaviškio mieste. Augau šeimoje, kur visada jaučiau grožį menui, muzikai, šokiui, pagarbą knygai. Be galo mylėjau namus, kurie kvepėjo mamos keptais pyragais.

Aušrinė Dubauskienė

Gimė 1976 m. spalio 25 d. Kybartuose. 1994 m. baigė Kybartų K.Donelaičio vidurinę mokyklą. 1998 m. Kauno aukštesniojoje meno mokykloje įgijo Dailės ir darbų mokytojos specialybę; 2006 m. Vytauto Didžiojo Universiteto Menų institute įgijo Menotyros bakalaurą; 2011 m. dalyvavo kvalifikacijos tobulinimo programoje ir Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete studijavo Odos dirbinių plastiką.
Šiuo metu gyvena Marijampolėje, dirba Kybartų kultūros centre, menų studijoje „Smiltys“. Kodėl? Tai priklausomybė Kybartuose gimusiam, akademiko vardą pelniusiam peizažo meistrui Isaakui Levitanui (1860-1900).

Dalia Bilevičiūtė-Dubickienė

Tapytoja.
Informaciją pateikė Jurgis Dubickas
Gyvenantis Maironio g. 17, Kybartai
El. paštas Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Tel.: 834259260, 868756733

Dalia Bilevičiūtė-Dubickienė. Gimė 1947 m. balandžio 23 d. Kedėbliškių kaime, Šakių raj. Gražioje girininkijos sodyboje. Tėvas dirbo girininku, kilęs nuo Panevėžio. Mama – gryna suvalkietė, nenuilstanti siuvinėtoja. Labai gražiai piešė gėles ir derino spalvas. Po to šeima persikėlė gyventi netoli Lekėčių į Šilagirio girininkiją, galiausiai – į Lekėčių miestelį. Čia Dalia pradėjo lankyti pradinę mokyklą, vėliau baigė ir vidurinę. Mokykloje visą laiką piešė: buvo sienlaikraščių, stendų apipavidalintoja, sudarydavo albumus, talkino miesto bibliotekai, kur piešė įvairius plakatus. Gavo gerą charakteristiką, leidžiančią mokytis dailės, tačiau per atsitiktinumą pasuko medikės keliu.

Renaldas Darius Dulinskas

Visų šių darbų kūrimas - tai tik atsitiktinumas. Pirmas darbas - tai nedidelis motociklas, gimęs iš noro padovanoti draugui gimtadienio proga originalią dovaną. Išvertęs kelias dėžes turėtų įrankių, panaudojęs savo gerus raktus, suvirinau motociklą. Tuo būtų ir pasibaigę, jei ne dar vienas motociklas ir dar, ir dar... Į džeržgiančią metalo karuselę įsisukau palengva. Rastos metalo lauže detalės sufleravo, kad galima pagaminti ne tik motociklus. Metalo laužo krūva man tarsi aukso krūva, kuri duoda peno sielai. Į naudotas automobilio, motociklų, skalbimo mašinų, laikrodžių ir kitokių mechanizmų detales žiūriu kitaip nei daugelis. Žiūrėdamas metalo laužo krūvoje besimėtančius gelžgalius matau, iš ko būtų galima pagaminti motociklui variklį, sparnus, rėmą ir t.t. Numesta metalo detalė gali tapti sunkvežimiu, lėktuvu, traktoriumi. Kelios veržlės ir keletas centimetrų vielos gali įsikūnyti į įvairių profesijų žmones, paukščius, gyvūnus augalus.

Birutė Duobienė

(karpiniai, atvirukai, piešiniai, karoliukai)

Gyvena Beržų 17, Vilkaviškis
El.paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Tel.: 862646359

Gimė 1944 m. vasario 4 dieną Marijampolėje. 1965 –aisiais metais baigė O.Sukackienės pedagoginę Marijampolės mokyklą ir dirbo pedagoginį darbą iki pat pensijos – 2001 m.
Nuo vaikystės mėgo piešti ir domėjosi gražiais rankų darbais, lankė dailės būrelius.
Išėjus į pensiją laiko atsirado daugiau. Jį buvo galima skirti savo pomėgiams, todėl pradėjo piešti, tapyti, verti karolius ir kt. Lanko Vilkaviškio TAU, yra Vilkaviškio Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Volungė“ narė, pagyvenusių žmonių sąjungos „Rudenėlis“ narė. Yra surengusi keletą savo darbų parodų.

Kajetonas Eismontas

Gimęs 1931 m. liepos 15 d. Šakių rajone, Puidokų kaime, Sutkų parapijoje. Mokėsi Buktos pradinėje mokykloje, Marijampolėje, Veiveriuose, Vilkaviškio gimnazijoje, Baisogaloje, Grinkiškėse, Vilniuj, Kybartuose. Kybartuose mokėsi 11 klasėje, tačiau baigiamuosius egzaminus laikė Šeduvoje. Vėliau dirbo Kybartų prekybos įrenginių gamykloje. Nuo vaikystės mėgo piešti, pomėgis drožinėti paveldėtas iš senelio. Vadovavo Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro jaunųjų drožėjų būreliui Kybartuose ir jaunųjų drožėjų būreliui Kybartų vaikų globos namuose. Dažniausiai drožia smulkius dirbinius, tačiau yra padaręs ir septynis kryžius. Mirė 2016 m. lapkričio 01 d.

Irena Griešiuvienė, R. Vitkauskienės nuotr.

Gyvena Vilniaus 1-6, Virbalis, Vilkaviškio raj.
El.paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Tel.: 868439982

„Virbalio vartų“ bendruomenėje moteris ne tik moko lieti žvakes, bet ir nepailsdama pasakoja mažiems ir dideliems apie šito amato subtilybes. Žvakes lieti visa šeima – abu tėvai, bet daugiausia vaikai – pradėdavo išsyk po Naujųjų metų. Sausio viduryje jau važiuodavo jų pardavinėti, kad žmonės turėtų ką atsinešti į bažnyčią pašventinti per Grabnyčias, vasario 2-ąją. Tuo laiku lietines žvakes buvo įprasta statyti prie karsto, nes kitokių tiesiog nebuvo. Tėvų išmokyto amato moteris neapleido ir ištekėjusi, žvakes darė sykiu su vyru. Jis šitą procesą patobulino: Griešiai žvakes ne liejo ant rato, o darė po kelias iškart daug sykių merkdami į vašką. Paaugus dukroms, išmokė amato ir jas.

Vilkaviškio r. sav. viešoji biblioteka Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnyba